Florencijos, Italijos istorijos ypatumai keliaujant maisto keliu

cucina

Turistai dažnai manęs klausia, kodėl šiame krašte viskas taip gardu? Kokios italų virtuvės paslaptys?

Florencijoje, kaip ir daugelyje kitų Italijos miestų maistas yra šventas reikalas, jei norite tiksliau, tai kaip religija, tiesiog fiksacija, kažkoks apsėdimas. Čia gyvuoja maisto kultas, kuris nuo vaikystės su meile įskiepyjamas tėvų, senelių, prosenelių. Apie maistą kalbama visur, ne tik prie stalo, bet ir traukinyje, autobuse, universitete, darbo vietoje, teatre. Maisto argumentas naudojamas visose srityse, pavyzdžiui tam, kad pirmojo pokalbio metu „pralaužti ledus“, tam, kad sužavėti ir suvilioti.

Šioje šalyje maisto religijos tradicijos labai senos kaip ir pati Italija… Kartą vienas garsus italas pasakė, kad ateitis turi šaknis, antikines šaknis, taigi norint suvokti kas mes esame ir kodėl esame tokie, turime pažvelgti į mūsų praeitį. Būtent praeityje glūdi mūsų tapatybė.

Šio krašto klimatas puikus, ypatingas, žemė derlinga, duodanti ypatingai gerą ir gausų derlių ištisus metus. Dėka šių išskirtinių aplinkybių ir klimatinių sąlygų tai idealus kraštas kultivuoti bet kokios rūšies daržoves, įvairius vaisius, ankštines kultūras ir grūdus. Čia puikios sąlygos auginti įvairius gyvulius, o beribė jūra ir jos tinkama temperatūra garantuoja didžiulį žuvų bei jūros gėrybių pasirinkimą. Visa tai kartu suformavo gardžią ir gausią įvairiais patiekalais italų virtuvę. Bet tai ne viskas. Nuo senovės Italijoje persipynė daugybė tautų, kultūrų bei tradicijų. Kelionės į tolimuosius kraštus, prekyba su kitomis šalimis praturtino ne tik patį kraštą bet ir kultūrą, praplėtė akiratį bei žinias ir gastronominėje srityje. Taigi, tai taip pat turėjo įtakos įvairiai, turtingai gardžiais skoniais ir aromatais italų virtuvei. Visų šių veiksnių dėka šiandien šio krašto virtuvė iš tiesų puiki ir išskirtinė, o italai, be abejo, labai didžiuojasi savo gastronomija.

cucina2Taigi, keliaujant maisto keliu, stebint jo ruošimo būdus, pirminių produktų bei prieskonių panaudojimą, aptinkame Italijos ir ypač Florencijos istorijos ypatumus. Florencijos virtuvė ypatinga, padariusi didelę įtaką net Prancūzijos gastronomijai. XVI amžiaus pradžioje Florencijos kunigaikščio duktė Caterina di Medici buvo ištekinta už Prancūzų karaliaus Henriko II ir tapus Prancūzijos karaliene, kartu su savimi iš Florencijos į Prancūziją atsivežė ne tik didelį kraitį bet ir savo virėjų komandą. Turtingose Toskanos žemėse užaugintų daržovių gausa, gardūs, aromatingi patiekalai bei kiti vietiniai skanumynai, patekę ant prancūzų stalo, ilgainiui tapo prancūzų virtuvės dalimi.

Besimėgaudami gardžiu vietiniu vynu, stebėdami Chianti kalvų šlaituose elegantiškai išsiraičiusius vynuogynus, sužinome, kad Italija buvo antikinės Graikijos kolonija, ir būtent iš Graikijos kartu su kultūra ir menu į Italiją atkeliavo vynuogynai, o sultingas vynuogių nektaras daugybę tūkstantmečių užima garbingą vietą ant kasdieninio stalo. Kitas svarbus super produktas, be kurio šiandien negalime įsivaizduoti kasdieninės Toskanos virtuvės, tai alyvuogių aliejus, kuris taip pat į šį kraštą atkeliavo iš Graikijos.

Italų virtuvės karaliumi tituluojamas pomidoras į šią šalį atkeliavo iš Amerikos XV amžiaus pabaigoje, kai garsusis keliautojas Cristoforo Colombo į savo gimtinę atveža pomidorus. Iš pradžių į juos buvo žiūrima kreivai. Pomidorai buvo auginami soduose kaip dekoratyviniai augalai, tik vėliau buvo pradėti naudoti maisto gamybai. Na o jau XVIII amžiuje atsirado be galo italų dievinimas šviežių pomidorų padažas, kurį gaminti namuose kiekvieno italo garbės reikalas. Baklažanas ant italų stalo atkeliavo iš arabų šalių. Ypatingo skonio sepijų ir troškintų špinatų patiekalas, vadinamas inzimino, pasakojama, taip pat arabų kilmės. 

Gal kada skanavote toskanietišką skanumyną panforte? Tai įvairių prieskonių ir džiovintų vaisių mišinys, kuriuos Florencijos pirkliai atsivežė iš Rytų šalių. Jei lankysitės Livorno mieste, paragaukite ypatingo skonio avinžirnių duonos, vadinamą schiacciata di farina di ceci. Jau nuo pirmo kąsnio atsiskleidžia Rytų šalių virtuvės aromatai. Išskirtinio gardumo veršienos kepsnys, vadinamas bistecca fiorentina, buvo ypatingai vertinamas jau viduramžiais. Florencijos kunigaikščiai juo vaišindavo ypatingus svečius o miesto švenčių proga šiuo gardžiu veršienos kepsniu buvo vaišinami ir miestiečiai.  Sakoma, kad būtent Toskanos derlingose žemėse ganomų gyvulių mėsa ypatingai gardi, aromatinga ir sultinga.  Daugelyje Florencijos kavinių nuo senų laikų skaniai ruošiama menkė, vadinama baccalà. Ši ypatingos menkių rūšies žuvis ypač maistinga, kurią, druskos pataluose, Florencijos pirkliai parsigabendavo iš Europos šiaurės šalių. Florencija jau viduramžiais garsėjo įspūdingais ir ypač kokybiškais audiniais. Pasakojama, kad Europos šiauriečiai nuo senų laikų vertino ir mėgo Florencijoje pagamintus prabangius audinius, ypatingos kokybės vilną, medvilnę ir šilkus, kuriuos florentiečiai sėkmingai pardavę, iš šiaurės šalių parsiveždavo baccalà. Taigi, prekių mainai vykdavo sklandžiai.

Besimėgaujant gardžiais florentietiškais patiekalais smagu žinoti, kad šioje ypatingoje virtuvėje kaip ir išskirtinėje šio krašto istorijoje, persipina daugelio kultūrų, tradicijų ir virtuvių keliai.

Florencija nuo senų laikų žinojo, vertino ir mokėjo kaupti turtus, visose srityse, taip pat ir gastronomijoje.